Yra trys svarbiausios sritys, kurios lemia pagimdžiusios mamos savijautą.
Fizinė pagalba. Gyvenimas po gimdymo apsiverčia aukštyn kojomis, tai kas buvo įprasta iki gimdymo, pagimdžius nebegalioja. Bet gyvenimas niekur nedingo – reikia ir valgyti, ir pamiegoti, kaupiasi šiukšlės ir neplauti indai, vyresni vaikai reikalauja dėmesio, augintinis demonstruoja pavydo scenas… bet viena mama fiziškai nieko nesuspėja padaryti. Tam, kad mama neperdegtų, būtinai reikia pagalbos, kuri nuimtų visą šitą krūvį nuo jos pečių. Mamos darbas – bent pirmaisiais mėnesiais – susikoncentruoti į kūdikio auginimą ir maitinimą. Visus kitus darbus turėtų padaryti kažkas kitas – partneris, šeimos nariai, dula, auklė, namų šeimininkė.
Emocinė pagalba. Pirmieji mėnesiai po gimdymo mamai kelia daug iššūkių – nuo kūno pokyčių iki hormonų išprovokuotų emocinių iškrovų. Šiuo laikotarpiu mamai labai reikia ne kritikos ar pamokymų, bet palaikymo ir paprasčiausio „Kaip tu jautiesi?“ Kaip rašo psichologė Sigita Valevičienė knygoje „Motinystės kelias“ (2018) „Pagimdžiusi moteris yra pati tarsi ką tik gimęs kūdikis – nuoga ir pažeidžiama<…> Jai reikia paramos ir palaikymo, saugios aplinkos, kuri padėtų susivokti, susidėlioti patirtį“.
Socialinė pagalba. Mūsų promočiučių laikais vaiką augindavo visas kaimas. Bendruomenės nariai kaip galėdavo, taip prisidėdavo prie pagalbos auginant vaikutį. Šiais laikais mamos labai vienišos. Močiutės emansipuotos, dažnai turi darbus ar verslus arba gyvena kitame Lietuvos krašte. Neprivažinėsi. Nesenai pagimdžiusiai mamai reikia moterų bendruomenės arba bent vieno ar kelių žmonių, kurie ją palaikytų, sukurtų saugią erdvę išsiskleisti jai kaip mamai. Partneris gauna vieną mėnesį tėvystės atostogų, tačiau to neužtenka. Todėl moteris labai skatinu ieškotis bendruomenių, kur moteris galėtų jaustis rami, susikurti sau saugią aplinką.