Ritualas naujai prikeltas ir pritaikytas šiuolaikinei besilaukiančiai moteriai, kuriai vis dar svarbus ryšys su savo tradicijom, su savastimi, atsigręžiama į gamtą, į moteriškąją kolektyvinę pasąmonę.
Ritualo paskirtis – padėti pereiti virsmo tašką (nėštumas/gimdymas), nes apeiginis prausimasis simboliškai vaizduoja žadinimą, dvasinį prisikėlimą naujam gyvenimo etapui, tuo pačiu sutelkiant, suvienijant vienai šeimai (bendruomenei) priklausančius asmenis.
Rituale dalyvauja išimtinai tik šeimos ar giminės moterys. Prausynos organizuojamos namie, kur pagrindinis akcentas – vanduo, jis simbolizuoja moteriškumą, motiniškumą, gyvybės syvus ir versmę.
Idealiu atveju, jeigu yra galimybė, daromos pirtyje. Kodėl pirtyje? Pirtis nuo senų senovės – sveikatos (tiek kūniškos, tiek dvasiškos) atstatymo vieta, prisipildymu gėriu – garu erdvė, bendruomenės ritualų, žinių perdavimo, ryšio su dievais ir dvasiomis vieta. Pirtyje tiesiogiai bendraujama su gyvybę palaikančiomis gamtos galiomis, saulės šviesos ir energijos prisipildymas per vantas ir žolynus, per jų kvapus ir prisilietimus. Lietuviškai garinei pirčiai mažiausiai tūkstantis metų. Pirtis visada laikyta šventa. Būtent čia įšventinamos jaunos mergaitės, kurios jau gali tekėti, čia perduodama vyresnių moterų patirtis, pamokymai, intymios paslaptys. Čia lietuvės perdavosi svarbių įvykių išvakarėse, čia jos ir gimdydavo. Tikėjo, jog pirties akmenyse gyvena vėlės ir negimusios dvaselės. Gimdyves ir jaunamartes į pirtį apeiginiu būdu atvesdindavo ritualiniu pirties taku. Gimdyvės garinimas pirkioje ant kubilėlio arba gimdymas prigarintoje pirtyje, tiesiogaiai susiję su pasaulio kūrimo vaizdiniais. Ypač didelę reikšmę pirtyje turi nuogas moters kūnas ir bendravimas su moteriškomis mitinėmis būtybėmis. Gimdyvė ar jaunamartė per pirtynas krosnį dengia tik visiškai nusirengusi, kaip ir visos kitos apeigoje dalyvaujančios moterys. Moteris pirtyje – peržengusi ribą. Tokia pirtynų esmė – apsinuoginimas prieš Pramotę, jos krosnį. Ėjimas pirtin, tai ėjimas į motinystę, o pati pirtis – gimdymo aktas.

Vytulavimas – uždarymo ritualas, kilęs iš Meksikos ir tokiu būdu užbaigiantis gyvybiškai svarbų etapą, tokį kaip nėštumas ir gimdymas. Naudojamos rebozo skaros. Kūnas apvyniojamas dalimis, nuo galvos iki pėdų. Ritualą atlieka du žmonės. Laikydamos audinį rankomis, daromas standus sutempimas, sukuriant uždarumo jausmą, kuris atneša daug fizinės, energetinės ir emocinės naudos.

Uždarymo ritualas skirtas pažymėti perėjimo, virsmo tašką. Po šio ritualo, laikas pranešti kūnui, kad šis etapas baigėsi ir dabar galima grįžti į ankstesnę būseną ir pradėti motinystę. Apeigų tikslas – moterų rate padėti įveikti nerimą, kylantį dėl įvairiausių pogimdyminis laikotarpio pokyčių. Perkeltine prasme, tai vieno etapo uždarymas ir kito atidarymas moters gyvenime. Ritualo metu visas dėmesys skiriamas moteriai – išliūliuota, apglostyta, susupta į 7 skaras, apjuosta 7 mazgais, ji savotiškai pervedama į naują būseną, kai užgimsta nauja moteris – mama.
Tai galima padaryti nuo pirmųjų savaičių po gimdymo arba per visus pirmuosius tėvystės metus. Kiekviena moteris turėtų sugebėti pajausti, kada tas laikas atėjo.

Pasirūpinkite, saugokite kūną po gimdymo. Palaiminkite jį ir pagerbkite už padarytą darbą. Pogimdyminis laikotarpis yra pats subtiliausias etapas. Moters kūnui reikalinga tam tikra priežiūra, jam reikalingas atsinaujinimas, jam reikalingas poilsis. Vytulavimas tarsi didelis fizinis, emocinis ir dvasinis apkabinimas. Tai būdas išsivalyti nuo neigiamų energijų, maitinti jį teigiamomis mintimis. Audinio spaudimas padeda nukreipti savo mintis į vidų, pajusti savo kūno ribas, bet tuo pačiu atsidurti gilioje atsipalaidavimo būsenoje.

Tačiau ritualas gali būti atliekamas ir bet kuriuo kitu moterims svarbiu gyvenimo etapu, kai pajaučia, kad jai reikia kitų moterų bendrystės, rūpesčio, globos, kai ji tarsi užstrigo kažkuriame gyvenimo etape, kai nemoka atsakyti į klausimus, kai neatranda būdo, kaip išeiti iš sąstingio.